„Negatyvioji“ antropologija tekstuose apie „vilko vaikus“

Jūratė Sprindytė

Santrauka


Straipsnyje aptariama iki šiol tyrėjų dėmesio mažai pelniusi „vilko vaikų“ tema grožinėje ir memuarinėje literatūroje. „Vilko vaikai“ – į Lietuvą nuo Antrojo pasaulinio karo agonijos bėgę mažamečiai iš Rytų Prūsijos. Tyrimui pasirinktas tekstų korpusas paklūsta atraminei kultūros antropologijos premisai, kad literatūros vaizdiniai yra konkrečiõs istorinės terpės antropologinis paliudijimas, patikimas sociokultūrinis dokumentas, sietinas nebūtinai su estetinėmis vertėmis. Temos įvaizdinimo specifika grožinėje literatūroje (trijuose romanuose) lyginama su pačių vilko vaikų memuarais ir dokumentine istorine Ruth Kibelkos studija Vilko vaikai: kelias per Nemuną (2000).

Esminiai žodžiai: literatūros antropologija, Kenigsbergo kapituliacija, vilko vaikai, išfokusuota tapatybė, memuarai, pasakojimo stereotipai.

DOI: http://dx.doi.org/10.15823/zz.2014.034


Visas tekstas:

PDF


eISSN 1822- 7805