Собственное имя как реликт древней культуры

Juozas Jurkėnas

Santrauka


Pagrindinis kalbos istorijos tyrimo metodas yra lyginimas. Onomastikoje tikriniai vardai turi būti lyginami pirmiausia su tikriniais vardais. Analogiškų vardų išplitimo geografija – tai vienas iš pagrindinių jų vertinimo kriterijų. Lyginant tikrinius vardus su apeliatyvais, reikia turėti galvoje visą šių žodžių reikšmių kompleksą, t.y. semantikos variantus visoje giminiškų žodžių grupėje. Be to, kalbant apie tikrinio vardo etimologiją reikia nepamiršti kultūrinio-istorinio (= mitologinio) šių žodžių aspekto. Straipsnyje pateikiama tikrinių vardų, turinčių sandą Gail-, analizė. Tikėtina, kad šio komponento etmonu galima laikyti ide. šaknį *ghei- „spindėti“ > baltų – slavų – germanų *ghoilo- „t.p.“(sufikso *-lo- vedinys su dėsninga šaknies balsio apofonija). Kaip tokios etimologijos argumentas straipsnyje pateikiamos dar dvi tikrinių vardų grupės, kurių kamienų pradinė ir pagrindinė reikšmė „spindėjimas, šviesa“. Turime omenyje vardus, turinčius šaknį *dei(H)- / *di(H)- ir *leuk- (: *louk- / *luk-).

Esminiai žodžiai: onomastika, tikrinis vardas, apeliatyvas, etimologija, etimonas, apofonija.

Visas tekstas:

PDF failas

Literatūra


Бадер Ф., 1988, Области индоевропейской реконструк-ции. In: Новое в зарубежной лингвистике, вып. XXI. – Москва: Прогресс.

Веселовский С. Б., 1974, Ономастикон. – Москва: Наука.

Гурская Ю. А., 2008, Имя собственное: Этимология, национально-культурный потенциал, концептуализация. Диссертация на соискание ученой степени доктора филологических наук; на правах рукописи. – Минск.

Общее языкознание, 1973. Отв.ред. Б. А. Серебренни-ков. – Москва: Наука.

Откупщиков Ю. В., 1986, К истокам слова. – Москва: Просвещение.

Семереньи О., 1980, Введение в сравнительное языкоз-нание. – Москва: Прогресс.

Скляренко О. М., Скляренко О. М., 2012, Взаємозв҆язок мiж гiдронiмами та оронiмами (порiвняльноти - пологiчне зiставлення). II. Студiї з ономастики та етимологiї 2011–2012. Київ: Національна Академiя наук України.

Топоров В. Н., Трубачев О. Н., 1962, Лингвистический анализ гидронимов Верхнего Поднепровья. – Мо-сква: Наука.

Топоров В. Н., 1975, 1990, Прусский язык. Словарь. Т. I: A – D (1975), Т. V: L (1990). – Москва: Наука.

Фасмер М., 1967, Этимологический словарь русского языка, т. II. – Москва: Прогресс.

Būga K., 1958 – 1962, Rinktiniai raštai: 3 t. – Vilnius: Valstybinė politinės ir mokslinės literatūros leidykla..

Blese E., 1929, Latviešu personu vārdu un uzvārdu studijas. – Rīgā: A. Gulbja.

Detschew D., 1957, Die thrakischen Sprachreste(Schriften der Balkankommission, linguistische Abteilung, XIV). – Wien: Verlag der Östereichischen Akademie der Wissenschaften.

Fick A., 1874, Die griechischen Personennamen. – Göttingen: Vandenhoeck.

Förstemann E., 1856, Altdeutsches Namenbuch: in 2 Bd. – Bd.1. – Nordhausen: Verlag von Ferd. Förstemann.

Fraenkel E., 1962, Litauisches etymologisches Wörterbuch. – Heidelberg: Carl Winter, Universitätsverlag, Göttingen: Vandenhoec &Ruprecht.

Hilka A., 1910, Die altindischen Personennamen. Indische Forschungen 3. Heft. – Breslau: herausgegeben von A. Hillebrandt.

Holder A., 1896 – 1907, Alt-celtischer Sprachschatz: in 3 Bd. – Leipzig: Druck und Verlag von B.G. Teubner.

Jakopozzi A., 1997, Religijos filosofija. – Vilnius: Aidai.

Kaufmann H., 1968, Ergänzungsband zu Ernst Förstemann Personennamen. – München: Wilhelm Fink Verlag.

Krahe H., 1929, Lexikon altillyrischer Personennamen. – Heidelberg: Carl Winter’s Universitätsbuchhandlung.

Krahe H., 1954, Sprache und Vorzeit. Europäische Vorgeschichte nach dem Zeugnis der Sprache. – Heidelberg: Quell & Meyer.

LPŽ,1985 – 1989, Lietuvių pavardžių žodynas: 2 t. / A. Vanagas, V. Maciejauskienė, M. Razmukaitė. – Vilnius: Mokslas.

Mažiulis V., 1988 – 1997, Prūsų kalbos etimologijos žodynas: 4 t.– Vilnius: Mokslas.

PV Pasaulio vietovardžiai, 2006. – Europa. – Vilnius: Mokslo ir enciklopedijų leidykla,.

Rymut K., 1991, Nazwiska polaków. – Wrocław – Warszawa – Kraków: Zaklad Narodowy im. Ossolińskich – Wydawnictwo.

Schönfeld M., 1965, Wörterbuch der altgermanischen Personen- und Völkernamen. – Heidelberg: Carl Winter.

Schulze W., 1904, Zur Geschichte lateinischer Eigennamen. – Berlin.

Słownik staropolskich nazw osobowych: w 7t., 1965– 1987. / red. W. Taszycki. – Wrocław – Warszawa – Kraków: Wydawnictwo polskiej Akademii nauk.

Svoboda J., 1964, Staročeská osobni jména a naše přijmeni. – Praha: Nakl. Českoslov. Akad. Vĕd. Trautmann R., 1925, Die altpreussischen Personennamen. – Göttingen: Vandenhoeck & Ruprecht.

Vanagas A., 1981, Lietuvių hidronimų etimologinis žodynas. – Vilnius: Mokslas.

Zinkevičius Z., 2008, Lietuvių asmenvardžiai. – Vilnius: Lietuvių kalbos institutas.

Žinynas 1976. Lietuvos TSR administracinio-teritorinio suskirstymo žinynas, II dalis, / Parengė Z. Noreika ir V. Stravinskas. – Vilnius: Mintis.




eISSN 1822- 7805